akubiliunas.lt - gyvenimo portalas Tau!

Apie vadovavimo ypatybes 1 dalis

Vakar įvyko pirmasis JCI nacionalinio kongreso organizacinės grupės susirinkimas. Aš esu tos grupės vadovas, todėl mane ir paskatino parašyti šį straipsnį.

Kai dirbau savo ankstesniuose darbuose visada įsivaizdavau, kad vadovas turi suprasti darbuotojus, vadovas ir darbuotojas turi būti lygiaverčiai partneriai, kurie sudaro tvirtą komandą. Man vadovas asocijuojasi su žodžiu lyderis. Esu aplankęs ne vieną mokymą apie lyderystę. Didžiausią įspūdį palikęs mokymas buvo „Lyderystė ir lygiaverčio santykio problema“, kurį vedė ISM konsultantas Arvydas Būta.

Kai pats pradėjau dirbti vadovu taikiau būtent tokį principą, kad vadovas ir darbuotojai turi būti viena šeima. Visada stengiausi su darbuotojais bendrauti maloniai, atėjęs į darbą pasisveikinti, paklausti kaip jaučiasi, kaip sekasi, kaip šeima ir t.t. Kolektyve turint tris darbuotojus visai pasiteisino šis principas. Dirbti buvo tikrai smagu, darbo mikroklimatas fantastiškas, į darbą visi ėjo su šypsena. Deja, akcininkė to nesuprato ir suprasti nenorėjo. Ji buvo jau labai smarkiai nuvariusi kavinę į dugną ir ieškojo stebukladario, kuris per mėnesį laiko ištaisytų jos dvejų metų klaidas. Todėl ten tiek mano nuostabiam kolektyvui, tiek man teko dirbti neilgai.

Priėjau išvados, kad Lietuvoje šis vadovavimo principas netinka. Nebent kurtum savo kompaniją ir į ją kruopščiai atsirinkinėtum žmones. Tada gal ir sukurtum ką nors panašaus.

Nacionalinio kongreso organizacinės grupės susitikimui buvau stipriai pasiruošęs. Buvo paruošta darbotvarkė, kurioje nustatyti klausimai ir apriboti laike, per kiek juos reikia išspręsti. Darbotvarkė buvo išsiųsta el. paštu visiems organizacinės grupės nariams prieš savaitę laiko ir dar kartą pakartota su priminimu dieną prieš susirinkimą. Savaime aišku, kad atsirado žmonių, kurie turėjo pastabų dėl darbotvarkės ir norėjo ją papildyti savo indėliu. Aš kaip gerasis ir tolerantiškas vadovas tą leidau. Juk kaip uždrausi žmogui pasireikšti? Mano nuomone, jei aš uždrausiu, žmogui gali dingti motyvacija iš vis dirbti.

Bet koks gavosi to rezultatas? Tas žmogus taip įsijautė, kad pradėjo vesti susirinkimą, teikti savo pasiūlymus, jį protokoluoti, susirinkimas išsitempė, netilpo jokiuose rėmuose. Buvau labai nepatenkintas savimi kaip vadovu, bet supratau, kodėl darbdavys nenori priimti į vadovaujančias pareigas be darbo patirties. Žinoti teoriją yra viena, bet ją taikyti praktiškai tai tas pats, kas lyginti dieną su naktimi. Dar supratau, kad jei kolektyvas didelis visada atsiras tokių žmonių, kurie pajutę, kad jiems daug leidi, ne tik pervažiuos buldozeriu galvą, bet grįždami dar kartą pervažiuos plentvoliu. Nesvarbu, kad jis toje srityje turi mažai patirties, mažai teorinių žinių, bet jis aktyvūs ir moka garsiai reikšti savo nuomonę. Todėl Lietuvoje ir vyrauja vadovavimo principas „Skaldyk ir valdyk“. Jis šioje šalyje tinka geriausiai, nes mūsų žmonės dar nenusipelnė gyventi geriau.

Grįžęs namo, pasidariau išvadas, pats parašiau protokolą, sudariau lenteles, kurias vėliau išsiunčiau organizacinės grupės nariams ir organizacijos valdybos nariams. Laukia dar tikrai ne vienas tiek organizacinės grupės susitikimas, tiek organizacijos valdybos susirinkimas. Po kiekvieno jų aprašysiu įspūdžius, kad matyčiau kaip tobulėju. Taip pat tą galės įvertinti ir mano portalo skaitytojai. JCI – tai puiki terpė mokytis dirbti komandoje ir jai vadovauti. Džiaugiuosi, kad esu šios organizacijos narys.